Karaimai Harbine
Žurnalas „Krymo karaimai“ (Крымские караимы), 1998 m. birželis, Simferopolis
Karaimai Harbine *
Trokų mieste skaityto pranešimo tekstas
Leiskite pasveikinti visų Australijoje gyvenančių Karaimų vardu visus, atvykusius į šventę, skirtą mūsų protėvių persikėlimo iš Krymo į šį nuostabų kraštą 600-osioms metinėms – kraštą, kuris mums ne tik suteikė prieglobstį, bet ir pripažįsta mūsų mažos tautos indėlį kovojant už Lietuvos gerovę.
Dauguma Australijoje gyvenančių karaimų yra kilę iš Harbino bendruomenės.
Norėčiau jus supažindinti su šia kažkada suklestėjusia bendruomene, kurios įkūrėjai didžiąja dalimi buvo Lietuvos Karaimų kilmės.
* Harbinas – miestas šiaurės rytų Kinijoje
Harbino įkūrimas, jo vėlesnis vystymasis ir strateginė reikšmė šiaurės rytų Kinijos regionui yra glaudžiai susiję su Transmandžiūrijos geležinkelio statyba.
Ši nauja magistralė kirto visą Mandžiūriją iš vakarų į rytus, iš Harbino tęsėsi į pietus iki Port Arturo ir vėliau buvo vadinama Rytų Kinijos geležinkeliu.
Jos statyba prasidėjo 1897 m. po 1896 m. Rusijos ir Kinijos sutarties. Ši data laikoma miesto, kuris iš pradžių vadinosi Sungariu (pagal to paties pavadinimo upę), įkūrimo metais.
Vėliau jis buvo pervadintas Harbinu.
Miestas buvo pastatytas svarbiame geležinkelio mazge ir šalia didingos Sungario upės, derlingos Mandžiūrijos lygumos centre.
Miesto augimas ir plėtra buvo neįtikėtini.
Susiję su geležinkelio statyba, į Charbino miestą plūstelėjo tūkstančiai Rusijos piliečių.
Tarp jų buvo ir Karaimai iš Krymo, Trakų, Panevėžio bei kitų Rusijos dalių.
Harbinas tapo ypatingu miestu – grynai rusišku miestu (tiek architektūriškai, tiek kultūriškai) Kinijos žemėje.
1904 m. sausį prasidėjo Rusijos–Japonijos karas ir Harbino miestas tapo svarbia karine bei tiekimo baze, o tai lėmė tolimesnę paslaugų koncentraciją ir rusų gyventojų skaičiaus augimą.
Žinomas ir mūsų gerbiamas karaimų herojus iš Port Arturo Markas Fiodorovičius Tapsašaras važiavo į frontą būtent per Charbiną, tačiau informacijos apie jo buvimą mieste nėra.
Subrūzdę Karaimai iš pradžių Charbine steigė mažas prekybos ir pramonės įmones; dėka jų prekybinės dvasios Mandžiūrija daug laimėjo.
Pavyzdžiui:
Vyno gamybos ir distiliavimo įmonės – A. I. Kobeckis-Miliukus, kilęs iš Trakų
Malūnininkystės pramonė – S. M. Kobeckis, kilęs iš Krymo
Tabako pramonė – I. A. ir A. A. Lopato
Aukščiau minėti Karaimai užėmė vadovaujančias pozicijas Kinijos pramonėje.
Antrojo pasaulinio karo metais šių įmonių savininkai ir darbuotojai padėjo kovoje prieš nacistinę Vokietiją bei militaristinę Japoniją – įmonių įkūrėjų sūnūs I. Kobeckis, M. ir V. Lopato Kinijoje, bei dviejų Garbės legiono ordinų kavalerierius pulkininkas G. Lopato Prancūzijoje.
Įmonių darbuotojai tabako gaminių ir alkoholinių gėrimų gabenimo metu stebėjo priešo dalinius bei jų judėjimą ir informaciją perduodavo žvalgybai, taip prisidėdami prie pergalingos karo pabaigos.
Būtina paminėti ir garsią europinio lygio dainininkę bei poetę Liudmilą Lopato, kuri veikė Prancūzijoje ir JAV, o šiuo metu gyvena Prancūzijos pietuose.
Rusų statytojai, planuodami miestą, Karaimams išskyrė sklypus savoms kapinėms, kur, beje, yra palaidotas chachamo Pampulovo sūnus.
Į mano pakartotinį klausimą, užduotą seniems žmonėms, kaip jis pateko į Harbiną ir ką čia veikė, man visada atsakydavo, kad chachamas Pampulovas išsiuntė sūnų į Harbiną už blogą elgesį.
Maldos švenčių dienomis vykdavo privačiuose namuose, kartais musulmonų mečetėje, dažniausiai rusų kalba, vadovaujant chazanui Grigulevičiui.
Harbino karaimų bendruomenė teisiškai priklausė Tauridės (Krymo) ir Odesos hachamatui.
Po bolševikų revoliucijos, valdant Kinijai, o vėliau marionetinei Mandžuko vyriausybei, karaimų bendruomenė Harbine tapo savarankiška.
Michailas Kovšanly, S. Šapšalo (Szapszał) atstovas Berlyne, asmeniniame susirašinėjime mane informavo, kad Japonijos ambasados Berlyne atašė, pulkininkas Nakamura, studijavo Karaimų istoriją ir daug kartų buvo su jais susitikęs.
Pirmasis Charbino bendruomenės chazanas buvo A. A. Elas iš Krymo, Aleksandro religinės mokyklos absolventas.
Aš su juo susipažinau per savo apipjaustymą.
Tai buvo vienas iš iškiliausių XX amžiaus Karaimų: žmogus su kolosaliu kultūriniu akiračiu, nemokamos namų mokyklos įkūrėjas, moterų lygiateisiškumo karaimų bendruomenėje šalininkas.
Chazanas Elas po carinės vyriausybės nuvertimo pasiūlė Harbino karaimų bendruomenei priimti užsieniečius į karaimų religinę bendruomenę, remiantis visais karaizmo principais ir laikantis visų religinių apeigų; įkvepiantis pavyzdys jam buvo Izoko Sangario misija pas Chazarus.
Karaimų bendruomenės atstovai, vadovaujami chazano Elo, po ilgo ir išsamaus informacijos apie prozelitizmą studijavimo nusprendė priimti pasiūlymą ir į savo religinę bendruomenę priėmė du Japonus bei vieną Rusą.
Taip nustojo galioti karaimų priežodis, kad Karaimu negalima tapti, o galima tik gimti.
Pradėjo galioti taisyklė: Karaimu žmogui neprivaloma gimti - juo galima ir tapti.
Chazano A. A. Elo palikuonys – anūkas, Didžiosios Britanijos armijos pulkininkas, gyvena Australijoje, dvi dukros ir anūkas palaidoti Sidnėjuje, o jo sūnūs – JAV.
Kitas chazanas buvo P. Jutkevičius, kuris dėl savo skambaus balso turėjo skambintojo (varpininko) pravardę.
Vėliau chazanu tapo I. P. Lopato.
Ir galiausiai R. M. Grigulevičius, paskutinis chazanas, kilęs iš Panevėžio, didžiulių intelektinių gebėjimų žmogus, iš kurio buvo atimta galimybė įgyti oficialų išsilavinimą – jo motina mat būgštavo, kad europinis išsilavinimas išves jį iš karaizmo prieglobsčio.
Nelaimei, tenka paminėti, kad vienas karaimas priklausė Harbino mafijai, apiplėšinėjo turtingus Harbino gyventojus – rusus ir karaimus, įskaitant ir savo giminaičius.
Galiausiai jis buvo nuteistas Kinijos teismo, tačiau prieš nuteisiamą pabėgo savo limuzinu ir buvo pagautas tik po kelerių metų Šanchajuje.
Negalime pamiršti ir V. Lavrinovičiaus – verslininko, tabako gamintojo, kuris galiausiai kartu su Lavrinovičių klanu grįžo į tėvynę (į Trakus).
L. M. Lavrin